Sveiki, aš esu Šarūnas. Esu aktorius, dėstytojas, vyras, tėtis ir klounas. Mėgstu futbolą, fokusus ir myliu savo šeimą. Bet šis tekstas ne apie mane. Šiandien noriu papasakoti apie kitą pasaulį, kuris egzistuoja. Apie kurį visi žino, tačiau jo bijo, į kurį patekę nori kuo greičiau ištrūkti. Taip, kalbu apie ligoninę. Apie tą mistinę vietą, kurioje galima susitikti su nežinomybe, pamatyti sumišusias akis ir išgąstį. Tačiau toje vietoje kartais skamba nuoširdžiausias juokas ir sužiba akys taip stipriai, kaip kasdieniam pasauly nesužiba. Tad paklausykite mano istorijos…

Gydytojai klounai
Gydytojas klounas Augenijus

Per miglą prisimenu pačią pirmąją dieną, kai apsivilkęs per didelius klouno rūbus, įžengiau į ligoninę. Mintyse kartojau žodžius: lankai ne ligą, o vaiką; nepamiršk savo personažo, kuris yra Augenijus. Klounas. Gimęs ir augęs provincijoje, dievinantis estradą ir nemėgstantis šiuolaikinės elektros purtomos muzikos. Tada, rodos, kiek sukosi galva ir nežinojau, ko tikėtis. Aplankėme keturias palatas. Vaikai buvo nustebinti ir pradžiuginti. Tą dieną prieš užsukant į paskutinę palatą, jaučiausi drąsiau, klausiausi ne Šarūno, o klouno Augenijaus vidinio balso. Palatoje išvydau kažkur kitur matytą vaiką. Prisiminiau, jog mačiau tą mergaitę kitame projekte, kur teko vaidinti. Tai buvo mergaitė, didelėmis rudomis pilnomis išgąsčio akimis.

– Izabelė, serganti onkologine liga, – taip ją apibūdino seselė. Nors man ji buvo tik Izabelė, vaikas, kuris tą akimirką buvo labai išsigandęs. Tą dieną išėjau neprakalbinęs jos. Ji labai manęs bijojo ir nieko nenorėjo matyti aplink. Ak, kaip norėjau pralinksminti ją, kaip nėriausi iš kailio ir prisiminiau net universitete praktikuotus „fokusus“, dainavau, demonstravau, ką tik sugebu. Tačiau nepavyko. Užvėriau ligoninės duris taip ir neišgirdęs Izabelės juoko.

Vėliau bėgo dienos, vis kiti vaikai, kiti tėvai, vis daugiau šypsenų. Ir pajutau, kaip tame kitame pasaulyje, ligoninėje, jaučiausi kaip savo draugų apsuptyje. Prisimenu tą gruodžio 6 d. Aš ir vėl sutikau Izabelę. Ir vėl pravėręs palatos duris išvydau ėriuko akis ir kuklų tėčio žvilgsnį, kuriame įžvelgiau tiek daug vilties, tiek daug tikėjimo, jog Izabelė nori turėti naują draugą, bet velniškai bijo. Mergaitė iškart pasislėpė po antklode, taip stipriai bijojo manęs. Ir tą sekundę dingtelėjo viena mintis. Jog ne aš esu žaidimo režisierius, jog Izabelė kuria scenarijų. Pagriebiau iš šalia stovinčios tuščios lovos antklodę, užsimetęs ją ant galvos, leidau vaidinimui rutuliotis pagal Izabelės norimą scenarijų. Tą akimirką, rodos, žemė apvirto: aš išgirdau Izabelės juoką. Krykštavimą. Tamsoje, vaidindami vaiduoklius mes buvome tokie patys, be ligos, be skausmo, be išgąsčio, be personažų. Izabelė buvo laiminga ir bent kelias minutes nebebijojo.

Tik viena nuoširdi vaiko šypsena – būtent tiek man užtenka geresnei dienai, o vaikui to užtenka, kad užmirštų savo ligą, kad nebebijotų.

#šypsenospadedasveikti