Mažųjų pacientų lankymas ligoninėje yra stebuklingas. Tai taip stipru, jautru ir trapu, tai – abipusiai stiprias emocijas dovanojanti veikla. Aktorius persikūnijęs į klouno vaidmenį tampa atviriausia savo versija. Tik užsidėjęs klouno nosį jis tampa tarsi baltu popieriaus lapu, kuriame improvizuojant, gimsta istorija, apipinta tiek džiaugsmu, tiek liūdesiu ar kartais net skausmu. Tai tikrieji žmogaus patyrimai, kuriuos mes visi taip dažnai slepiame, o tapę pažeidžiami – jų neatpažįstame. Šis mūsų aktoriaus Justino Narvido, visiems geriau pažįstamo gydytojo klouno Zigmo vardu, pasakojimas yra būtent apie tai.

Kaunas. Vaikų ligoninė. Galėjome tądien ten ir nepatekti, mat karantiną nutraukiantis įsakymas vis dar buvo neatskridęs į ligoninės administratorės rankas. Užsukome į vieną pirmųjų palatų. Einame trise, skamba ukulėlė ir aksominiai Klaros ir Barboros niūniavimai. Tyliai praveriu duris, o ten mums dažnai ligoninėje matomas vaizdas: tėtis su kompiuteriu prie vaiko lovos kojūgalyje, mama ant lovos krašto, žiūri į dukrą. Visi išgirsta mūsų muziką. Tėtis pakelia akis nuo ekrano. Veidas nerodo nieko. Matau, kad nesupranta, kas čia vyksta. Tuo tarpu, mama – rami rami. Šypsosi. Jokių kliūčių, pamaniau. Užeiname.

Mergaitė guli lovoje. Beveik nejuda ir sunkiai kvėpuoja. Žiūri didelėm akim kažkur. Šalia jos ant lovos didelė rožių puokštė. Sakau mamai, kuo vardu mergaitė? Urtė. Tai tikriausiai šiandien Urtės gimtadienis. Zigmas nuovokus, iš gėlių sprendžiant, tikrai turi būti gimtadienis. Jau kaip pagrosiu „Su gimimo diena“! Ne, mes šiandien važiuojam namo. O va čia tai, galvoju, šventė. Oho, kaip tėvams buvo svarbu. Tokią puokštę, tikriausiai, tėtis suorganizavo. Ir šventė prasidėjo. Mama sako, nusifotografuokime drauge. Mes jau taisomės prie laimingos besišypsančios Urtės, galvoju, kaip čia reikės toje nuotraukoje sutilpti. Mama pasiūlo Urtę mums paimti į rankas. Tėtis uždarė kompiuterio ekraną, per žmonos petį žiūri, kas čia bus.

Paimu Urtę, o ji visa laiminga. Šypsosi. Ir tik šypsosi. Tokia išraiška jai buvo labai daug. Tėtis taip pat šypsosi nustebęs. Mama fotografuoja, gydytojos klounės pozuoja.

Pasidarė taip šviesu ir šilta. Laikau Urtę rankose ir jaučiu kaip ji bei mama su tėčiu manimi pasitiki. Urte, laikau tave stipriai, nebijok. Džiaugiuosi kartu su tavimi ir tavo tėveliais, kad važiuoji namo. Ir aš… kaip ir tu, esu labai laimingas.

#stebuklailabaipaprasti