Sveiki, aš esu Severina, organizacijos „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai” aktorių komandai priklausau jau apie pusę metų. Nuo vaikystės turėjau daug svajonių, užaugusi norėjau tapti: konditere, šokėja, fotografe. Aktorystė buvo vienas iš daugelio mano siekių. Ir tik likus dviem savaitėms iki aktorystės studijų stojamųjų egzaminų sau pasakiau: „Pabandysiu!“. Ir tokiu savo intuityviu sprendimu džiaugiuosi lig šiol.

didžiausios žvaigždės - vaikai

Įkūnydama Klaros, savo klounės personažą, taip pat dažnai dar nežinau, kaip elgsiuosi naujoje situacijoje. Klara yra labai naivi, viskuo pasitikinti, kartais nejaučianti tvirtos žemės po kojomis. Ji turi labai daug energijos, spygauja susipažinusi su naujais žmonėmis. Jaučiu, kaip tas krykštavimas ateina tiesiai iš mano vidaus, o žaidimai su vaikais – tai tikrasis mano viduje gyvenančio vaiko šėlsmas. Aktoriai, vaidinami televizijoje ir  teatre, pasijaučia reikšmingi, mėgaujasi būvimu dėmesio centre, taip kartais jaučiuosi ir aš. O apsivilkusi Klaros spalvingus rūbus ir atidariusi vaikų palatos duris, suprantu, jog didžiausios ir ryškiausios žvaigždės – tai vaikai. Jie taip pat gali pasidžiaugti būdami vaidinimo dalis. Šis jausmas mano gyvenimui suteikia harmonijos.

Labai ryškiai atmenu savo pirmąjį apsilankymą ligoninėje. Pirmąjį savo klounės žingsnį žengiau vaikų onkologijos skyriuje. Prieš atidarant pirmosios palatos duris dar nežinojau, ko tikėtis, nežinojau, kokią emociją rasiu palatoje. Jaučiau jaudulį, nekantrumą ir lengvą sumišimą. Kadangi į palatas keliaujame dviese, ėjau su jau patyrusiu ir ne pirmus metus dirbančius gydytoju klounu. Ir žinote, ką? Įėjus į palatą nesutikau jokios ligos, nemačiau jokių raudančių žmonių, nepamačiau jokios tragedijos. Mačiau tik vaiką, kuris norėjo bendrauti. Ir tuomet tą milisekundę viskas persivertė, mano nuogąstavimai dingo su vaiko šypsena, supratau, jog viska bus gerai. Ir dabar jaučiu, jog kiekvieną kartą po apsilankymo ligoninėje išeinu dar labiau pakylėta, dar laimingesnė ir stipresnė.

Žinoma, būna ir jautrių akimirkų, tačiau visas jas lydi stebuklinga šviesa. Tos akimirkos taip nušviečia man dieną, viską, rodos, nuspalvina šviesesne spalva. Prisimenu kūdikių reanimacijos skyrių, kurį lankiau prieš 2 savaites. Užėjome į tą skyrių labai tyliai, palengva, atlikdami tik švelniausius judesius. Palatoje išvydome, prie aparatų prijungtą anksčiau gimusį kūdikį. Mačiau, jog mažylis dar nebuvo atsimerkęs, dar nematė šio pasaulio. Tuomet mes tyliai ir labai švelniai pradėjome dainuoti jam lopšinę. Net nesupratome, ar kūdikis jau gali girdėti, tačiau kaip nušvito palata tuomet, kai reaguodamas į mūsų dainavimą mažylis pradėjo kelti rankytę į viršų.

Dainuodami matėme, kaip ta vibracija veikia kūdikį. Tas kelias minutes jautėmės būdami vienoje tyriausių akimirkų.

#ŠYPSENOSpadedasveikti