Pirmadienį su kolega Kazimieru lankėmės vaikų ligoninėje. Paskutiniame, reanimacijos, skyriuje gulėjo du berniukai, maždaug 10-12 metų. Mums tik įžengus į palatą vienas jų šūktelėjo: “Jūs visai ne klounai, jūs paprasti žmonės tik su raudonom nosim”. Kitas berniukas tylėjo ir įdėmiai stebėjo, kas čia dabar bus.

Klounai paprasti žmonės? Galvojat mes su Kazimieru praleidom tai pro ausis? Tikrai ne. Tada ir prasidėjo žaidimas. Bandėme vaikams parodyti, kad ne tokie jau mes paprasti: būrėm stebuklingais burtais, žvilgsniais bandėm užkerėti visą palatą, kol galiausiai šovė geniali mintis – (ne)paprastas triukas su raudona nosimi. Aš mečiau nosį vienam berniukui, Kazimieras kitam. Jiems reikėjo tik pagauti jas su skaičiumi trys. 1… 2… 3… Berniukai gaudė, bet delnai liko tušti.

gydytojai klounai. Prisidėk. Skirk 2 proc.

Būtumėt matę mažųjų akis – jos buvo pilnos nuostabos ir netikėtumo. Berniukas, kuris vis kartojo, kad mes paprasti, ėmė dairytis į šalis ieškodamas nosies ir vis kartojo “Kaip? Kaip? Kaip?”. Ramesnio berniuko veide pasirodė šypsena. Po ilgų ieškojimų aš ir Kazimieras radom vieną nosį pasislėpusią po antklode, o kitą – už berniuko ausies.

Kai atsisveikinę  pajudėjome link palatos durų, vienas iš berniukų tarė: “O visgi jūs nepaprasti…“

#šypsenospadedasveikti