Sveiki, aš esu Indrė. Jau 6-tus metus lankau vaikus ligoninėse, kartu su vaikais ir jų tėveliais patiriame daug emocijų: juokiamės ir verkiame, džiūgaujame ir išgyvename drauge. Įsikūnydama į gydytojos klounės vaidmenį jaučiu absoliučią pilnatvę – kaskart eidama į ligoninę žinau, jog einu man patinkančiu keliu, o apsivilkusi klounės rūbus netrukus pasineriu į įdomų, kaskart skirtingą nuotykį. Žinoma, per tuos metus yra buvę įvairiausių situacijų, kai susidurdavau ir su sunkia ligoninių kasdienybe. Bet dirbdama tokį darbą pajutau, kaip gera mėgautis šia akimirka ir dėkoti už tai, ką turi dabar.

Megautis šia akimirka ir dėkoti už tai, ką turi dabar

Aš esu svajotoja, mėgstu gamtą ir turiu slaptą troškimą kada nors gyventi mažoje trobelėje kalnuose. Gal todėl prieš 6-rius metus pradėjusi kurti savo klounės personažą, maniau, jog man tinkamiausias vaidmuo – gerietė, romantiškoji, visada laiminga ir džiaugsminga klounė. Įdomu, jog laikui bėgant, ir vis labiau įsijaučiant į klounados meną, ėmiau suprasti, jog klounai turi būti visapusiški, jie negali būti vienos formos, spalvos ir nuotaikos. Žinoma, būna dienų kuomet jaučiuosi itin liūdnai, tuomet leidžiu sau toje emocijoje pabūti. Natūralioje emocijoje būnantis klounas labiau įtikina, labiau džiugina, juo lengviau pasitikėti. Tad dabar Džilda moka supykti, susigraudinti ar net pakelti balsą. Toks personažo neribojimas man padeda plaukti ta tėkme, kuri stipriausiai plukdo pirmyn.

Kurdama Džildos personažą išryškinau tai, ką gyvenime laikiau trūkumu: turiu ilgas, kaulėtas rankas ir kojas, tad ieškodama klounės rūbų išsirinkau būtent tokią suknelę, kuri dar labiau išilgintų mane ir išryškintų mano kūno formų kampuotumą. Manau tai absoliutus klounados meno žavesys – jei pabrėši savo trūkumus, juos paversi didžiausiais privalumais ir būsi kitų pripažintas. Be to, tai koks nuostabus jausmas!

Šypsenos padeda sveikti. Prisidėk. Skirk 2 proc.

 

Visi gydytojai klounai prieš lankant paauglių palatas nusiteikia, jog nebus lengva. Vaikai tokio amžiaus, kai, rodos, iš klounų juoktis nelabai dera, dažnai būna užsisklendę savyje ir sunkiai įsileidžia kitokias emocijas. Prieš lankant 16-metį Paulių, su kitu kolega klounu pasiskirstėme rolėmis: „Aš būsiu raudonas klounas“, – pasisakiau tądien. Tai mūsų slaptas kodinis pavadinimas, nusakantis, jog būsiu tas naivesnis ir kiek kvailesnis personažas. Pro langą žvilgtelėjusi pamačiau jau brandų 16-metį vaikiną, kuris buvo susimąstęs ir nė nešyptelėjo, mums įžengus į palatą. Aš sušukau: „Ieškau vyro!”. Bakstelėjau pirštu į Paulių: „Tu būsi mano vyras“. Viduje tuo metu sukosi begalė minčių, galvojau, kaip visa situacija gali nueiti perniek. Tuomet išgirdau Paulių sakant: “Nu gerai…”. Iškėlėme didžiausią puotą, šokome vestuvinį valsą, dainavome. Palatoje buvę jaunesnis berniukas su mama tapo liudininkais. Net turime dvi santuokos liudijimo kopijas!  Šį žaidimą pavertėme tokį pat kaip vaikystėje. Žaidėme apie nieką negalvodami: nei apie paaugliškas problemas, nei apie laukiančią operaciją. Viskas buvo tiesiog be proto linksma. Taip, kaip ir turėtų būti.

#ŠYPSENOSpadedasveikti