Ši istorija tai dar vienas pasakojimas apie paprastus, bet tikrus stebuklus. Galbūt ir ne visai apie stebuklus, o apie atvirų emocijų galią. Kai viena šypsena ar nors ir minutės trukmės džiaugsmas dovanoja daugiau nei tuo metu galime suprasti. Arba kitaip tariant, kaip maži laimėjimai prisideda prie didelių.


©️ Onedream Photography

Kartą Panevėžio ligoninėje Klara ir Liusinda užsuko į palatą, kurioje sutiko mamą, močiutę ir tarpduryje prie vonios kambario stovintį smulkų, kokių 8 metų amžiaus berniuką. Iš jo akių ir kūno kalbos buvo matyti, kad berniukas jaučiasi labai prastai, jam akivaizdžiai kažkur labai skaudėjo. „Mama su močiute mus pamačiusios lyg ir pasijuto nepatogiai, supratome, kad galbūt jos ir norėtų pasidžiaugti, tačiau vaiko savijauta tikrai nekokia. Susižvalgėme su Liusinda, nusišypsojome ir pasakėme, kad atėjome tik palinkėti gražios dienos“ – pasakoja Klara. Jau besiruošdamos uždaryti palatos duris ir išeiti jos staiga išgirsta pro šalį einančios sesutės žodžius: „Taigi palinksminkit, čia mūsų sunkiausias ligonis“. Suprasdamos, kad visi girdi šiuos sesutės žodžius, Klara ir Liusinda reaktyviniu greičiu viduje ieško reakcijos ir netrukus nė sekundei klouno logika šauna aukšyn! Klara atsisuka į sesutę ir su didele nuostaba sako: „Sunkiausias? Tikrai? Negaliu patikėti, pasverkime.“ Gydytojos klounės konstruoja svarstykles, sveria, matuoja ir pasirodo tikrai – berniukas labai „sunkus“ ir stiprus. Matavimai tęsiasi dar tris kartus, jog visi įsitikintų, kad berniukas tikras laimėtojas. Palatoje skamba juokas, įtampos nebematyti, visi džiaugdamiesi atsisveikina su Klara ir Liusinda. „Jau mums einant link išėjimo, vienas gydytojas stabteli prie skyriaus vedėjo kabineto ir jam garsiai sušunka: „Gydytojau, klounės mūsų Džiugą pagydė, jam pavyko nueiti į tualetą!”. Vyr. gydytojas nušvinta, o jo veidą papuošia šypsena.

“Mūsų paprastai stebuklinga gelbėjimo operacija pavyko!“ – džiaugiasi gydytoja klounė Klara.

#stebuklailabaipaprasti