Su Emilija paskutinį kartą matėmės prieš gerą mėnesį. Tada Rožė ir Zigmas pūtė stebuklingas aukso dulkes Emilijai į lovą, kad viskas, kas ją supo – lašelinės, pypsintys aparatai – saugotų sudėtingos stuburo operacijos metu. Tuo metu Rožė su Zigmu Emiliją iš skyriaus išlydėjo lyg princesę – su muzika, plojimais ir šokiais.  Net mama, nors ir labai nerimaudama dėl mažosios, kartu su mumis dalyvavo pašėlusiose išleistuvėse.

Gydytoja klounė Rožė

Ir štai, po gero mėnesio, mus sustabdė gydytojos tame pačiame Ortopedijos skyriuje ir tarė: „Ar atsimenate Emiliją? Šiandien ji grįžta iš reanimacijos, nuolat apie jus kalba ir labai nori, kad ją aplankytumėte. Nepalikite skyriaus kol ji nesugrįžo“.  Be galo apsidžiaugėme!  Pririšau Zigmą kaip skraidantį balionėlį prie kaspino ir kartu įskridome į Emilijos palatą. Emilija negalėjo nei judėti, nei kalbėti, bet jos akys buvo tokios didelės didelės ir tokios laimingos, kad Zigmas su Rože vėl pas ją sugrįžo.

Ak, tos mūsų stebuklingos aukso dulkės…

#šypsenospadedasveikti