Kartą su partnere ėjome į Onkohematologijos skyrių ir patekome pas berniuką, kuris buvo labai prastos būklės. Atsimenu, palatoje buvo ir jo mama, ji nuolat mezgė. Tai buvo nerviniu pagrindu paremtas mezgimas, nes žmonės įprastai taip nemezga, o ji tik sėdėjo ir mezgė.

Kažkaip „išjudinome“ situaciją ir mes su berniuko mama pradėjom jam šokti… Buvo labai smagu, mama ėmė juoktis per ašaras. Svarbiausia, kad ji galėjo ir verkti, ir juoktis tuo pačiu metu, buvo sukurtas stiprus emocinis užtaisas. Mama atsipalaidavo ir šoko. O berniukas, kuris buvo tikrai sunkios būklės, tapo labai laimingas matydamas, kad jo mama šoka aplink jo lovą.

Kai prisimenu to berniuko akis – pagalvoju: štai, todėl mes čia ir atėjom… Vėliau vis užsukdavom pas berniuką ir su jo mama šokdavom jam vis naują šokį.

#šypsenospadedasveikti