Sveiki, aš esu Danguolė. Esu aktorė, dainininkė ir klounė. Šiandien pasidalinsiu su jumis istorija apie vienas įdomiausių mano pamokų (ne mokyklos, o gyvenimo).

Nuo vaikystės buvau emocinga ir jautri asmenybė, žavėjausi didelėmis scenomis, muzika, teatru ir aplodismentais. Norėjau tapti aktore – dainininke, tačiau vos tik pradėjusi mokytis scenos meno supratau, kiek daug  manęs laukia – reikėjo daug ką išmokti iki tol, kol ėmiau įgauti daug pasitikėjimo ir drąsos būti scenoje. Teko susidurti su begale auginančių gyvenimiškų pamokų, kaip išmokti nesielvartauti dėl nenusisekusio pasirodymo, ar nepalankios kritikos. Turėjau daug išmokti, kad įžengusi į sceną palikčiau savo problemas ir tinkamai atlikčiau savo vaidmenį, padainuočiau geriausiai kaip aš pati iš savęs tikiuosi. Pabaigusi studijas, suvaidinusi keliuose spektakliuose, renginiuose, su grupe surengusi koncertus, maniau, jog žingsnelis po žingsnelio suprantu ir imu perprasti viską, ko reikia tam, kad tapčiau  vis profesionalesne scenos artiste.

2016 m. rugsėjo 10 d. prisijungiau prie „Raudonų nosių“ aktorių komandos. Kartu su visais komandos nariais sukūrėme man tinkantį klounės Liusindos vaidmenį. Studijų laikais buvau išmokusi, jog realioje scenoje žiūrovai neegzistuoja, tam, kad labiausiai įsijaustum į vaidmenį, reikia įsivaizduoti nematomą sieną. Tapus kloune ir pradėjus lankyti vaikus ligoninėse, teko iš naujo mokytis, kaip vaidinti su žiūrovu vienoje scenoje, kur nuostabiausias aktoriaus talentas yra atvirumas, būvimas čia ir dabar ir gebėjimas improvizuoti, o ne nepriekaištingai išmokta scenarijaus eilutė. Apsivilkus klounės Liusindos rūbus ir užsidėjus raudoną nosį manasis nepasitikėjimas ir abejonės vis labiau traukėsi ir jo vietą užėmė nuostabus jausmas, jog darai iš tiesų ne tik prasmingą ir gerą darbą kitiems dovanodamas džiaugsmą, bet ir pats tobulėji ir augi su kiekviena akimirka.

Gydytojai klounai
Gydytoja klounė Liusinda: toje palatoje aš nemačiau vaiko ligos

Į atmintį giliai įsirėžė pažintis su ligoninėje sutikta mergaite Austėja. Ją sutikome ligoninės palatoje, sėdinčią neįgaliojo vėžimėlyje. Austėja turėjo kalbos defektą ir naudojosi kalbos aparatu. Toje palatoje aš nemačiau vaiko ligos, aš mačiau išraiškingų bruožų mergaitę, svajingai žiūrinčią pro langą. Ir tas svajingas žvilgsnis man labai padėjo. Natūraliai ėmė dėliotis vaidinimas apie princesę Austėją, sėdinčią savame soste, o į jos pilies bokštą įėję pilies juokdariai, vis lenkėsi jos didenybei, karts nuo karto netyčia susvyruodami užkliuvus už karališkojo kilimo. Tada iškėlėme linksmiausią pilies puotą. Tuo metu  toje palatoje visiškai netrūko žodžių – ją visą užpildė nuoširdi mergaitės šypsena. Kitas dienas sutikdami mergaitę jai vėl nusilenkdavome – niekad neužmiršdami ne tik mūsų, bet ir jos vaidmens, kuris jai taip tiko!

Lankydama vaikus ligoninėje aš išmokau iš savęs pasijuokti, išmokau neįžvelgti vaikuose užuojautos prašymo ar skausmo, aš išmokau su jais elgtis taip, kaip tą akimirką iš tiesų norisi, išmokau nesijaudinti dėl menkniekių. Ir visas šis pasaulis natūraliai klostosi taip, jog išmoktumėme vis daugiau. Vis iš naujo ir iš naujo pažiūrėtumėme į mūsų mėgstamas veiklas, supamus žmones, net į nutinkančias nelaimes.

Patyliukais tikiu, kad vis daugiau mūsų išmoksime, kaip nelaimę bent trumpam paversti laime.

#šypsenospadedasveikti